Sirenos'26: MAMI

MAMI (Graikija)

Premjera: 2025 02 06 Prodiuseris: Onassis Stegi

KŪRYBINĖ KOMANDA: Idėjos autorius ir režisierius: Mario Banushi Aktoriai: Vasiliki Driva, Dimitris Lagos, Eftychia Stefanou, Angeliki Stellatou, Ennea Vangelis ir Panagiota Υiagli Scenografija ir kostiumai: Sotiris Melanos Kompozitorius ir garso apipavidalintojas: Jeph Vanger Šviesų dailininkas ir dramaturgas konsultantas: Stephanos Droussiotis Bendrakūrėjai: Aimilios Arapoglou, Thanasis Deligiannis Režisieriaus asistentė: Theodora Patiti

Mano mama atvedė į šį pasaulį ne tik mane, bet atlydėjo ir tūkstančius kitų vaikų. Ji buvo pribuvėja. Šis spektaklis – tai himnas visoms moterims, kurios mus užaugino. -Mario Banushi

26 metų albanų ir graikų kilmės teatro režisierius Mario Banushi tapo vienu jauniausių kūrėjų, įvertintų tokiais svarbiais prizais kaip Venecijos bienalės sidabrinis liūtas (2026) ir Graikijos teatro kritikų asociacijos Naujojo teatro kūrėjo apdovanojimas (2025).

MAMI – tai tik ketvirtasis šio savitą vizualinę scenos kalbą plėtojančio kūrėjo spektaklis, bet tarp jo koprodiuserių – didžiausios ir svarbiausios Europos teatro organizacijos, viena jų – Avinjono festivalis Prancūzijoje, įtraukęs kūrinį į pagrindinę programą.

Scenoje Mario Banushi tapo vidinius peizažus, kurie nukelia į pasaulį, kupiną pirmapradės gyvybės, sapniškų būtybių, mistikos, vaizdų, garsų ir neretai primena balkanišką folklorą. Banushi kūrybinio įkvėpimo šaltinis – asmeniniai prisiminimai, nostalgija, sapnai ir emocijos, vizijos, kuriomis jis tarsi siuvinėja spektaklio dramaturgiją. Pirmieji du Mario Banushi spektakliai, „Goodbye, Lindita“ ir „Taverna Miresia“, buvo tarsi gedėjimo salos – jose jis mistiškomis vaizdo metaforomis kalbėjo apie ankstyvą mamos netektį. Spektaklis MAMI– tai jau odė grožiui, motinystei, meilei. Banushi spektakliu tarsi stato šventyklą netobulam motinos ir vaiko ryšiui pagarbinti. Jam svarbu šį ryšį švęsti, šventinti, pripildyti įžadų ir prakeiksmų, išgyventi ir pamilti naujai. Pasak kūrėjo, gimimą jis mato kaip „meilę atvirkščiai“.

Kai man buvo vieneri, mama turėjo išvykti ir paliko mane su močiute Albanijoje. Močiutę iki trylikos metų vadinau „mami“. Kai mama pasiėmė mane į Atėnus, gyvenome bute virš kepyklos, kurioje ji dirbo, ir ten nuolat kvepėjo šviežia duona. Augau apsuptas daugybės moterų, jaunų ir senų. Turėjau ne vieną motiną. Visoms joms ir skiriu šį spektaklį – tarsi palinkėjimą ir padėką už tą svorį, kurį žodis „mama“ turi ir sakančiajam, ir tai, kuriai jis sakomas. Niekada nesupratau šio sudėtingo santykio – kuris kuriuo rūpinasi? Ir nesuprasiu. Bet bandau išvynioti jį kaip virkštelę, kaip raiščius, kurie jungia gyvybę su jos šaknimis. -Mario Banushi