Marius Ivaškevičius „RUSIŠKAS ROMANAS“ (Rež. Oskaras Koršunovas)

Dviejų dalių dramos spektaklis

Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama apie rašytojo Levo Tolstojaus šeimoje vykstančią dramą kelis mėnesius iki rašytojo mirties. Tačiau L. Tolstojaus nei pjesėje, nei spektaklyje nėra. Pagrindine šios dramos ašimi tapo L. Tolstojaus žmona Sofja Andrejevna. Pjesėje moters meilė – aistringa, beatodairiška, nežmoniška, visa kurianti ir visa griaunanti. Dramaturgas ir režisierius L. Tolstojaus žmonos personaže įžvelgė ir koncentravo daugelio rašytojo moterų personažų (visų pirma – Anos Kareninos) bruožus.

Vienas iš pagrindinių personažų – Čertkovas, kuris yra realus istorinis asmuo, tapęs L. Tolstojaus šeimos draugu, įgijęs besąlyginį rašytojo pasitikėjimą, tapęs jo „žmogumi – slaptuoju ginklu“ bei rašytojo šeimyninį gyvenimą paskutiniais jo gyvenimo metais pavertęs pragaru.

Ant traukinio bėgių, o išties ant istorijos bėgių, kurie spektaklyje tampa pamatiniu įvaizdžiu, metafora, atsiduria kultūriniai stereotipai, iliuzijos, pavydas, genijaus, rusiškumo mitas, kurie traiškomi istorijos ir šiandienos lokomotyvo.

O. Koršunovo teigimu, „Rusiškas romanas“ – daugiasluoksnė, daug temų atverianti pjesė, nagrinėjanti kūrybos ir realaus gyvenimo sanklodas, kalbanti apie moteriškumą bei tai, ką moteriai reiškia gyventi su genijumi, o genijui – su moterimi, analizuojanti politines temas, kurios tampa ypač aktualios, kai Europoje susiduriame su kylančia radikalios dešinės banga.

Reikia pridurti, ir kai šiandieninė Rusija tampa fašistine valstybe. Tai spektaklio kontekstą itin veikia. Rusijos karo prieš Ukrainą, geopolitinių, politinių poslinkių kontekste spektaklis įgavo naujų prasmių, tapo dar aktualesnis, kontraversiškesnis.

Šią pjesę M. Ivaškevičius parašė rusų kalba, pirmą kartą pastatyta 2017 m. Maskvos V. Majakovskio teatre, įvertinta apdovanojimu „Auksinė kaukė“, kaip geriausias tais metais Rusijoje suvaidintas dramaturgijos kūrinys. Dabar tai skamba kone ironiškai.

Oskaras Koršunovas (2018 m.):

„Su šia pjese nutiko taip, kaip visad nutinka su Ivaškevičiaus dramaturgija: kokią gerą pjesę jis sukūrė, pradedi suvokti tik tuomet, kai ją pastatai teatro scenoje. Taip buvo atsitikę ir su jo „Išvarymu“, taip dabar ir čia. Juk šiuolaikinė drama yra ne tik tai, ką dramaturgas sukuria dabar. Tikra šiuolaikinė drama yra ta, kuri ir sukuriama dabar, ir kuri suteikia impulsą, padiktuoja visam mūsų teatrui naujos sceninės kalbos pavyzdį. Tai tikrai egzistuoja šioje Ivaškevičiaus pjesėje.“

Marius Ivaškevičius (2025 m. kovas):