LNSO, „Duo Andersson“ ir Modestas Pitrėnas. Digimo premjera, Martinů ir Brucknerio šedevrai

Atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) DUO ANDERSSON: JULIJA ANDERSSON (smuikas), PAULIUS ANDERSSON (fortepijonas) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS

Programa: DOMINYKAS DIGIMAS – „After Solarisation“ smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio užsakymas, premjera) BOHUSLAV MARTINŮ – Koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui, H. 342 ANTON BRUCKNER – Simfonija Nr. 3 d-moll, op. 94 („Wagnerio simfonija“)

Šį vakarą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jo meno vadovu, dirigentu Modestu Pitrėnu pasirodo „Duo Andersson“ – tai nuo 2021 m. duetu grojantys žinomi jaunosios kartos Lietuvos muzikai – smuikininkė Julija Andersson ir pianistas Paulius Anderssonas. Duetas yra konkurso „International Chamber Music Competition Pinerolo“ (2025 m., Italija) I vietos ir specialiojo prizo už geriausią J. Brahmso kūrinio atlikimą laureatai. Lietuvišką muziką propaguojantis duetas siekia pristatyti retai atliekamus kūrinius ir konceptualias programas kitų šalių klausytojams. J. Andersson yra ansamblio NIKO muzikė, koncertavusi Niujorko „Carnegie Hall“, Ciuricho „Tonhalle“, Leipcigo „Gewandhaus“ koncertų salėse. Iš žinomos pianistų dinastijos kilęs P. Anderssonas yra daugiau kaip 20 tarptautinių pianistų konkursų laureatas. Atlikėjai mano, kad čekų kompozitoriaus Bohuslavo Martinů Koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui Lietuvoje skambės pirmą kartą. 1953 m. sukurtame dvigubame koncerte dera neoromantizmo ir neoklasicizmo dvasia.

Šiame koncerte pirmą kartą bus atliekamas ir jauniausios lietuvių kompozitorių kartos kūrėjo Dominyko Digimo opusas „After Solarisation“ smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Kompozitorius aktyviai dalyvauja įvairių žanrų bei tarpdisciplininiuose projektuose, šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, kuria muziką spektakliams, yra vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.

Austrų kompozitorius Antonas Bruckneris buvo pripažintas tik po Septintosios simfonijos atlikimo 1884 m., tuomet jam jau buvo šešiasdešimt metų – iki tol orkestrai ir dirigentai dažnai atmesdavo jo kūrinius kaip „nepagrojamus“. Tik Septintosios triumfas išgelbėjo nuo užmaršties ankstyvąsias simfonijas, nuo to laiko jos atnešė kompozitoriui pavėluotą pasaulinę šlovę. Viena iš ankstyvųjų yra Simfonija Nr. 3 d-moll, op. 94, dedikuota Richardui Wagneriui. Pasak vokiečių dirigento ir muzikologo Rudolfo Kloiberio, Trečioji simfonija pradeda A. Brucknerio šedevrų seką, kurioje jo kūrybiškumas susilieja su gebėjimu sukurti įspūdingą kūrinio struktūrą. Šis opusas žinomas kaip daugiausia kartų autoriaus peržiūrėta simfonija: yra ne mažiau kaip šešios versijos, iš kurių trys šiandien plačiai atliekamos.