Įsivaizduojama Čiurlionio opera ''Jūratė''

2026 09 11, penktadienis, 18.30

2026 09 12, šeštadienis, 18.30

Vilniaus senasis teatras (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius)

„Jūratė“

Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) labai gerai suprato operos žanro svorį ir svarbą visame kultūros lauke. 1906 m. sausio mėnesį broliui Povilui (ir tai dar iki pirmosios nacionalinės operos – Miko Petrausko „Birutės“) jis rašė: „Ar tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos, ir rengiuosi parašyti lietuvišką operą“. Taip operą kompozitorius išskyrė kaip itin reikšmingą nacionalinės muzikinės kultūros identiteto išraiškos formą.

Mintis sukurti lietuvišką operą M. K. Čiurlioniui tapo konkrečiu siekiu susipažinus su jauna rašytoja, vėliau tapusia žmona, Sofija Kymantaite. Iki 1908 m. vasaros jau buvo žinoma ir operos tematika. Operos pagrindu turėjo tapti legenda „Baltijos jūros karalienė“, kurią apie 1830 m. sukūrė lietuvių raštijos veikėjas, etnografas, tautosakininkas, literatas, istorikas ir vertėjas Liudvikas Adomas Jucevičius. Išlikę M. K. Čiurlionio scenografijos eskizai bei susirašinėjimas apie Sofijos rengiamą libretą akivaizdžiai liudija, kad buvo remiamasi šia legendos apie Jūratės ir Kastyčio meilę versija.

Iš susirašinėjimo žinome, kad Sofija buvo pabaigusi libretą ir nusiuntusi jį į Peterburgą, kur tuo metu viešėjo Konstantinas. Taip pat žinome, kad ten kompozitorius nemažai laiko praleido prie fortepijono su libretu, ieškodamas „Jūratės“ skambesio. Apie būsimos operos muzikinę kalbą ir scenines užmačias Konstantinas Sofijai, jau susipažinęs su libretu, rašė: „Jūratė“ man kaskart labiau patinka, ir jau šiandien girdėjau truputį muzikos joje. <…> Zose, Zose, patark man. Ar turiu vengti joje liaudies melodijų, ar ne? Ar turiu skaitytis su techniniais sunkumais, ar ne? Nes kai pagalvoji, kad tie mūsiškiai tokie vargšai ir nieko neturi, tai man gaila, kad ir šis darbas juos aplenks, o juk Tu ir aš norime jiems ką nors duoti. Tu mane supranti, Zosele, kad nenoriu sau nusižengti, tik noriu susidaryti sunkesnį uždavinį. Noriu, kad tai būtų galima atlikti netgi Varšuvoje, o laikui atėjus, ir Vilniuje, bet dar daug vandens nutekės“.

Iš laiškų tampa akivaizdu, kad kompozitorius jau turėjo aiškią ir detalią operos pradžios ir pirmosios scenos viziją – personažų pasirodymo eiliškumą, operinių numerių dėstymą, chorinių balsų įstojimo seką ir panašias detales – tačiau visa tai taip ir liko neišrašyta ar neišsaugota natomis. 1906–1909 m., kai kompozitorius svarstė operos kūrimo galimybes, to meto Čiurlionio kūriniai, išlikę daugiausiai eskizų forma, atskleidžia labai įvairų ir subtilų kompozitoriaus meninį pasaulį, kuriame dominuoja marinistiniai vaizdiniai ir liaudies dainų fragmentų sampynos, liudijančios apie labai drąsias tam metui kompozicines strategijas. Šie eskizai ir fragmentai išduoda, kaip giliai Čiurlionis buvo paniręs į planuotą lietuvišką operą „Jūratė“.

Šių eskizų ir fragmentų pagrindu, Čiurlionių laiškuose įamžintomis idėjomis, scenovaizdžio eskizais, taip pat naudojantis dirbtinio intelekto (DI) įrankiais muzikinei medžiagai generuoti, gausi kūrybinė komanda sukūrė įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operą „Jūratė“ – svajonę, kurios pats Konstantinas taip ir nespėjo išpildyti.

Opera pasakoja legendą apie jūrų valdovę Jūratę, kurios gintariniai rūmai stūkso Baltijos jūros dugne. Jūratė įsimyli žemės žmogų – drąsų ir paprastą žveją Kastytį, kuris nepaklūsta dievų valiai ir žvejoja šventuose, žmonėms draudžiamuose jūros vandenyse.

Dievai, ypač galingasis Perkūnas, įniršta dėl uždraustos dieviškos karalienės ir mirtingojo žmogaus meilės. Jis trenkia žaibais į Jūratės gintaro rūmus, juos sudaužo ir išskiria įsimylėjėlius. Kastytis nuskęsta audringoje jūroje, o Jūratė pasmerkiama amžinai raudoti dėl prarastos meilės ir išskalauti gintaro ašaras į Baltijos krantą. Tiesa, Čiurlionis norėjo, kad jo opera būtų atviras interpretacijoms kūrinys ir galbūt liudytų apie amžinąją meilę, todėl, kaip jis ir buvo numatęs, įsivaizduojamos „Jūratės“ finale skamba „Amžinasis duetas“.

Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“ sukurta Vilniaus senojo teatro scenai ir kompaktiškai šio teatro orkestrinei ložei. Ši erdvė premjerai pasirinkta neatsitiktinai. Juk būtent Vilniaus senasis teatras, pastatytas XX a. pradžioje ir atvėręs duris 1913 metais, galėjo tapti scena, kurioje būtų nuskambėjęs išsvajotas Sofijos ir Kastuko bendros kūrybos vaisius.

Istorinis konsultantas Rokas Zubovas

Libreto autorius Julius Keleras

Kompozitoriai: Mantautas Krukauskas, Arvydas Malcys, Mykolas Natalevičius

Režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė

Choreografė Sigita Mikalauskaitė

Scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik

Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas

Dirigentas Karolis Variakojis

Solistai:

Jūratė – Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas)

Kastytis – Romanas Kudriašovas (baritonas)

Perkūnas – Raimundas Juzuitis (bosas)

Aktoriai:

Konstantinas – Telman Ragimov

Sofija – Sigita Mikalauskaitė

Taip pat veikia – Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, Nikolaj Antonov, Jauhenas Bakala, Larisa Popova

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) – Simas Tankevičius, Miglė Dikšaitienė, Nadia Ochrimenko-Galė, Jonė Barbora Kiznė, Monika Sapiegaitė (I smuikai), Aidas Jurgaitis, Rugilė Šilalytė, Irena Milošaitė, Aušrinė Ruškėnaitė, Rusnė Kiškytė (II smuikai), Mintautas Kriščiūnas, Birutė Dučmanaitė-Bitaitienė, Birutė Ilčiukaitė (altai), Domas Jakštas, Vaidas Tamošiūnas (violončelės)

Vytenis Gurstis (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Karolis Kolakauskas (klarnetas), Vytautas Giedraitis (bosinis klarnetas), Tomas Rubinas (fagotas), Stefano Berluti (I valtorna), Albinas Stonys (II valtorna), Andrius Stankevičius (trimitas), Jonas Kunčius (trombonas), Danielius Patrikas Kišūnas (tūba), Lukas Budzinauskas, Jose Vincente Fusco Rojas (perkusija), Liucilė Uršulė Vilimaitė (arfa)

Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) – Lina Valionienė, Viktorija Šedbaraitė, Augustė Andrijauskaitė, Vaiva Joana Jakštaitė, Gabrielė Valionytė, Onutė Aleksiūnaitė, Milda Poškaitė, Justė Andrikonytė, Ūla Marija Barbora Zemeckytė, Irma Kubertavičienė, Beata Rapalavičiūtė, Justinas Šaltenis, Deividas Janušas, Domantas Balsas, Romas Makarevičius, Dainius Balsys, Tomas Kreimeris, Mantas Gontis, Justinas Valaitis, Linas Zdanys

Dirigentas Karolis Variakojis

Režisierės padėjėja Gina Busko

Operos libretą į anglų kalbą vertė Julius Keleras

Prodiuseris „Operomanija“

Koprodiuseris Vilniaus senasis teatras

Partneriai: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos lėlių teatras, „Naujasis teatras“, Lietuvos kompozitorių sąjunga

Istorinis konsultantas Rokas Zubovas:

Bendras kūrybinis darbas prie operos Mikalojui Konstantinui ir Sofijai Čiurlioniams tapo jųdviejų draugystę ir meilę į vientisą dvasinę erdvę lydančiu veiksniu. Po pusmečio trukusios draugystės Vilniuje, jau sužadėtiniai vasarai vyksta į Palangą, kur, atskirai apsistoję, kasdien dalijasi tuo, ką pavyko per dieną sukurti. Be jokios abejonės, daug kalbėta ir apie būsimą operą. Palangoje turėjo būti galutinai apspręstas operos planas, struktūra, sudėlioti pagrindiniai akcentai, kadangi jau rudenį Konstantinas, reziduodamas Peterburge, sulaukia Sofijos parašyto libreto ir puola ieškoti skambesio būsimai bendrai operai, piešia būsimų scenovaizdžių eskizus.

Mikalojui Konstantinui ir Sofijai lemtis skyrė drauge būti ir kurti dar vos vienus metus. Abiejų pasišventimas gimstančiai Lietuvai ir realių galimybių tikros operos pastatymui ir atlikimui stygius nustumia „Jūratę“, veikiausiai „kol kas“, į antrą planą. Deja, „kol kas“ išsitęs iki amžinybės. Kokia svarbi ši kūrybinė bendrystė buvo Sofijai, kokia gili žaizda liko jos širdyje po didžiosios gyvenimo netekties, galime suprasti iš to, kad po Konstantino mirties rašytoja sudegino libretą ir niekada niekur apie operą nebeužsiminė.

Tai, kad praėjus daugiau nei šimtui metų nuo vasaros Mikalojaus Konstantino ir Sofijos Palangoje, po laiškų, skriejančių iš Vilniaus į Peterburgą ir atgal, susibūrė kūrybinė komanda, pasišventusi sekdama tomis keliomis „Jūratės rūmų nuolaužėlėmis“ mėginti pasisemti įkvėpimo ir papasakoti lietuviškos jūrų legendos paslaptį, man dar kartą įrodo, kaip svarbu kiekvienam mūsų pajausti, kad kultūra – tai tarsi per mus tekanti upė, plukdanti žinią ir prasmę iš praeities į ateitį. Šiandien gimsianti opera nebus „atkuriamoji“, bet tikrai bus „įsivaizduojamoji“, atspindinti tai, kad gyvename visai kitais laikais, kad kiekvienas kūrybinės grupės žmogus įdės savo šiandien plakančios širdies dalelę: kultūros upė jau nutekėjo nuo tų laikų beveik šimtą dvidešimt metų.

Libreto autorius Julius Keleras:

Įsivaizduojama opera „Jūratė“ – tai ne tik muzikinė fantazija apie meilę ir jūrą, nebaigtų natų šešėlius ir senąją lietuvių legendą. Tai lyg atgimusi M. K. Čiurlionio vizija, kurios muzikinį kontūrą įkūnija šiuolaikiniai kompozitoriai, o tiltu tarp neįgyvendintos svajonės ir šiuolaikinio scenos meno, tarp praeities ir dabarties čia yra dirbtinis intelektas – mediumas tarp neparašytos muzikos atminties ir šiuolaikinio pasaulio klausos. Tai gyvas, įtikinantis dialogas, kur kūryba persipina su technologine intuicija, tapdama ir atgaivintu, ir įsivaizduotu garsovaizdžiu.

Antrosios dalies veiksmą parašiau Nidoje, žvelgdamas į putojančią Baltiją. Ir dabar būnant prie jūros neįmanoma negalvoti apie Jūratę, iššaukusią meilės liepsną, gyvybingą, tikrą, su niekuo nesulyginamą. Nebent su stichiška jūra, kuri irgi yra meilė. O pradinis impulsas buvo L. A. Jucevičiaus legenda, kiek beprotiška ir svaigi paties kūrinio idėja, puiki kūrėjų komanda.

Kompozitorius Mykolas Natalevičius:

Užduotis generuoti medžiagą privertė kiek nutolti nuo įprasto kompozitoriaus darbo pobūdžio. Muzikinė operos medžiaga buvo kuriama pateikiant DI modeliui užklausas, kurias sudarė M. K. Čiurlionio kūrinių fragmentai.

Darbo pradžioje gauti tenkinančius rezultatus buvo gana sudėtinga, todėl išbandęs įvairius variantus, susitelkiau į vėlyvosios fortepijoninės muzikos fragmentus ir liaudies dainų harmonizacijų derinį. Šis pokytis leido pasiekti muzikalesnių rezultatų.

Nors šiandien kalbant apie dirbtinio intelekto privalumus susidaro klaidingas įspūdis, jog DI spartina darbą, tačiau muzikoje, sakyčiau, kad yra atvirkščiai. Kompozitorius paprastai susikuria tam tikrus ritualus, planą, kuriuo užsitikrina sklandžią darbų tėkmę, tačiau su DI kilo daug nepatogumų, kai užduodant užklausas tekdavo po kelis ar net kelias dešimtis kartų vis iš naujo bandyti, kol atsirasdavo paveikus rezultatas, kurį norėtųsi tęsti toliau, formuojant visą kūrinio dalį. Kadangi rezultatas dažnai aprėpdavo tik trumpus epizodus ar net taktus, nuolatinis užklausų inicijavimas vertė keisti įprastą darbo būdą ir ugdytis visai kitus įpročius.

Neįprastas darbo procesas vėliau ėmė kelti ir kitą – darbo su DI etikos – klausimą. Kiek galiu sau leisti koreguoti gautą rezultatą? Ar derėtų koreguoti rezultatą, ar verčiau išbandyti kitą užklausą? Dėl to darbas buvo be galo įdomus ir kartu labai neįprastas.

Kitas aspektas, kuris dažnai pamirštamas šiandienos diskusijose – tai, kad į DI žiūrima kaip į sąmonę turintį subjektą ir jam keliami nepagrįsti ir technologiškai neįmanomi lūkesčiai. Nėra abejonių, kad DI technologijos sparčiai tobulėja, tačiau muzikos srityje DI įrankiai atrodo įdomiausi kaip savotiški asistentai, papildomi kūrybiniai įrankiai. Muzikoje daug reikšmės turi muzikinė tėkmė, kurios neįmanoma užfiksuoti garso bangoje, spektre ar natomis. Ji jaučiama klausant kūrinį nuo pradžios iki pabaigos ir atsiskleidžia, kai žmogus pajunta tarp garsų esančius ryšius, o tie ryšiai svarbūs ne tik tarp dviejų gretimų melodijos natų, bet tarp skirtingų balsų, tarp natų kūrinio pradžioje ir pabaigoje. O kur dar tembras, aranžuotė? Išnarplioti šį voratinklį ir pastebėti ryšius ne tik 10-15 sekundžių atkarpoje, bet visame kūrinyje yra labai sudėtinga ir šiandienos algoritmai to neaprėpia. Galbūt dėl to kyla ir dar vienas klausimas: o kas yra muzika? Muzika ima egzistuoti tada, kai ji klausoma, suprantama, intuityviai pajaučiama. Įprastai muziką kuria tie, kurie turi muzikinį intelektą, arba, kitaip tariant, didelį jautrumą garsams. Tie, kurie geba susieti garsus ir garsines struktūras su jausminiu poveikiu. O kaip atkurti muziką pasitelkiant DI, kuris informaciją filtruoja abstrakčiai, kurio logika grįsta ryšių atpažinimu, tačiau tie ryšiai muzikoje yra subtilūs? Tokių ryšių atpažinimas gali padėti DI evoliucionuoti ir ateityje tapti savarankiškesniu įrankiu. Tačiau dėl to turėtume dar giliau suprasti, kaip veikia garsinės struktūros, muzika, ir ne atskiri jos fragmentai ar konstrukciniai elementai, o sudėtingos, kintančios, nestandartinės kombinacijos.

Kompozitorius Mantautas Krukauskas:

Įsivaizduojama opera yra puikus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdys, kuriame susilieja pagarba M. K. Čiurlionio idėjoms, šiuolaikinės muzikos kūrėjų jautrumas ir atsakingai pritaikyti dirbtinio intelekto įrankiai. Muzikinė kalba sąmoningai remiasi vėlyvąja Čiurlionio kūryba. Tiek savo dvasia, tiek vidine logika ji atliepia tai, kas atsispindi kompozitoriaus ir dailininko laiškuose: svajonę apie operą, kuri jungtų lietuviškus kultūrinius archetipus, universalią jausmų kalbą ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos kompozitoriams būdingą nacionalinės tapatybės paieškų ambiciją. Mūsų, kaip kūrėjų, tikslas – ne mėgdžioti Čiurlionį, bet bandyti įsivaizduoti, kokia galėjo būti jo opera, remiantis muzikos ir dailės kūrybos detalėmis, estetika ir istoriniu kontekstu.

Parodydami dėmesį Čiurlionio kūrybos autentikai įgyvendiname kūrinį, kuris kartu yra šiuolaikiškas, atliepia XXI a. galimybes ir koncepcijas. Realizuoti šį siekį leidžia tiek pasirinktas bendrakūrybos modelis, tiek tarpdisciplininė komanda, tiek etiškai taikomi DI įrankiai, kurie nėra vien dėl efekto ar mados ženklas, – veikiau metodas, kuris, pasitelkus Čiurlionio kūrybos principus ir pažabojus entropiją, suteikia lig šiol neegzistavusių būdų įgyti naujų, praėjusio amžiaus stilistika paremtų inspiracijų, ir tuo pat metu skatina permąstyti įprastą kompozitoriaus darbo dinamiką. Šis procesas mums padėjo suformuoti bendrą vaizduotę su M. K. Čiurlioniu, kuri, veikdama nelineariame laike, įgalino žymaus Lietuvos kūrėjo intencijas transformuoti į gyvą sceninį vyksmą. Ši opera man – tai savitas kultūrinis aktas, bandymas atsakyti į klausimą, ką šiandien reiškia tęsti kito kūrėjo mintį tomis priemonėmis, kurių jis negalėjo turėti – tokiu būdu ne tiek dekonstruoti ar rekonstruoti, kiek įsivaizduoti ar reflektuoti. Šiuo aspektu tai yra ne vien stiliaus imitacija, o nuo mums įprasto erdvėlaikio atsieta bendradarbiavimo polifonija, kontrapunktas tarp žmogaus, idėjų ir jų įgyvendinimo priemonių. Būtent taip ši „įsivaizduojama opera“ tampa tikru, gyvu ritualu, siekiant ne tiek užbaigti, kiek pratęsti tai, kas, atrodytų, niekada neprasidėjo, bet visą amžių laukė, kol bus išgirsta, išvysta ir išjausta.

Kompozitorius Arvydas Malcys:

Pradėdamas gilintis į operos pastatymo sumanymą, bandžiau įsivaizduoti to meto muzikos madas, stilistiką, madingus to meto štrichus ir skambesius. Svarbu buvo pajausti praeitį ir dabartį jungiančią muzikos tėkmę, spalvą, pulsą, nuotaiką. Čiurlioniui opera tapo niekada neįgyvendintu troškimu, svajone.

Operos muzikinė kalba remiasi vėlyvąja fortepijonine Čiurlionio kūryba. XX a. pradžioje visose Vidurio ir Rytų Europos tautose buvo aktualu kurti ir išreikšti nacionalinę tapatybę mene, o bundančiai lietuvių tautai nacionalinė opera buvo garbės, orumo ir solidumo simbolis.

Laikai (XX a. pirmasis dešimtmetis), kai Čiurlionis laiškuose Sofijai atskleidė operos idėją, pasižymėjo nauja muzikos stiliaus paieška, išraiškos ekspresija, instrumentuotės tirštumu, – tai Richardo Strausso, Claudeʼo Debussy, Aleksandro Skriabino epocha.

Operos orkestruotė pasižymi vėlyvojo romantizmo ir ekspresionizmo stilistika, orientuota į to meto madingą tirštą ir ekspresyvų orkestro skambesį. Čiurlionis žavėjosi Richardo Strausso simfoninėmis poemomis, vieną jų – „Mirtis ir pragiedrėjimas“ – net persirašė į savo natų sąsiuvinį Leipcigo Peterso leidyklos bibliotekoje. Visa tai bandžiau perteikti operos partitūroje. Orkestro sudėtis – 30 atlikėjų. Tai, žinoma, nedidelis orkestras, tinkantis vadintis sinfonietta. Orkestro sudėtis atliepia premjeros pasirinkimo vietą – Vilniaus senąjį teatrą, kurio orkestro ložėje sutalpinti daugiau muzikantų nė nebūtų įmanoma. Kita vertus, XX a. pradžioje Vilniuje būtų sunkiai pavykę surinkti didelį simfoninį orkestrą. Čiurlionio įsivaizduojama opera „Jūratė“ buvo įdomus darbas, neužmirštama patirtis.

Dirigentas Karolis Variakojis:

Keista, trūkinėjanti organika. Ji muzikoje padaro mažus plyšelius, tarsi neleidžia jai tapti vientisa, pagauti pagreitį ir išsivystyti. Dažnai nesuprantu, kaip ties tuo įtrūkiu turėtų pasisukti vienas ar kitas epizodas. Vienas įdomiausių dalykų – įsiterpti į tuos plyšius, surasti jiems formą pačiame atlikime.

Režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė:

Šiuo kūrybiniu procesu norisi tarsi veidrodyje žvilgtelėti į anų laikų idėjų pasaulyje sklandantį paveikslą, kuris taip ir liko sklandyti. Norisi iš laiškų, prisiminimų, nuotrupų pafantazuoti, kaip galėjo atrodyti Kastuko ir Sofijos kurta „Jūratė“.

Čiurlionis buvo kūrybingas, unikalia vaizduote ir fantazija apdovanotas menininkas, prie jo asmenybės, kūrybos prisiliesti nedrąsu… Jis tikrai gyveno kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame viešpatauja meilė ir bičiulystė, ir dar kažkas svarbaus, be ko negalime gyventi ir šiandien. Šiuo kūrybiniu procesu norisi prisiliesti prie šios istorijos. Du žmonės nieko neturėjo, bet gyveno idėjų pasaulyje. Ir kaip dabar neprarasti idėjos, kai viską turime? Ar meilė vis dar vertybė? Ar meilė yra amžina?.. Čia jungiasi paralelės tarp Jūratės-Kastyčio ir dviejų gyventi tik pradedančių žmonių – Sofijos-Kastuko gyvenimų. Iš Čiurlionio laiškų Sofijai: „…nes mes nors ir numirsime, suvargus mūsų kūnui, – susitiksime kituose kraštuose, ir taip visada Tu ir Aš, nes mes esame Amžinybė ir Begalybė. Atsimeni? Tai buvo labai seniai ir tikriausiai, ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpsta ir prisimint reikia ypatingų akimirkų“ <…> „Taip, aš esu perpildytas Tavo šios dienos laišku ir „Jūrate“ visam gyvenimui – ir tiek jaučiu energijos ir tikėjimo savimi, kad įveiksiu uždavinį, jog net drįstu rašyti Tau apie tai“.

Choreografė Sigita Mikalauskaitė:

Braidyti anapus laiko jūra, žvelgti pro M. K. Čiurlionio kuriamą miglą. Sušokti tylą iš suplaukusių impulsų nuotrupų.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik:

Prisiliesti prie genijaus kūrybos ir kurti scenografiją nebaigtai operai „Jūratė“ yra milžiniškas iššūkis, todėl siekiu pasitelkti Čiurlionio kūrybos dvasinį ir estetinį palikimą. Mano siekis – sukurti šiuolaikišką, tačiau čiurlioniškos pasaulėjautos įkvėptą sceninį reginį; sukurti erdvę, kurioje susitinka mitas, muzika, sapnas ir gamta. Vizualinis pasaulis bus paremtas Čiurlionio tapybos principais: simbolizmu, šviesos ir erdvės poetika, plaukiančia erdve ir sapniška nuotaika. Dekoracijos taps ne iliustracija, bet nuolat kintančiu emociniu peizažu – gyva scenine vizija, kuri reaguoja į muziką, balsą ir judesį.

Dirbdamos su režisiere Gintare Radvilavičiūte naudojame poetinę teatro kalbą, metaforišką pasakojimą, kai objektai, medžiagos, tekstūros tampa lygiaverčiais naratyvo dalyviais – tai vizualinė metafora, perteikianti personažų vidines būsenas, gamtos jėgas, laiko tėkmę. Objektai scenoje bus ne tiek daiktai, kiek atminties, mito ir emocijos nešėjai. Čia bendradarbiaujame su šiuolaikiniais, skirtingoms sritims atstovaujančiais lietuvių menininkais – nuo muzikos iki šviesų dizaino – taip pratęsiame Čiurlionio tarpdisciplininį, sinestetinį požiūrį į meną. Tai – ne tik opera, bet kolektyvinis kūrybinis eksperimentas, kuriuo siekiama simboliškai užbaigti Čiurlionio pradėtą, bet neįgyvendintą meninę viziją.

Operai sukurti buvo naudotas dirbtinio intelekto įrankis „Composerʼs Assistant 2“, sukurtas dr. Martin Malandro (JAV)

Trukmė: 100 minučių (2 veiksmai su pertrauka)

Premjera: 2025 m. spalio 24-25 d., Vilniaus senasis teatras, IX Šiuolaikinės operos festivalis NOA

Lietuvių kalba su surtitrais anglų kalba

Opera „Jūratė“ 2026 m. pelnė Lietuvos profesionaliojo scenos meno apdovanojimą „Auksinis scenos kryžius“ – Konstantino ir Sofijos vaidmenis sukūrę Telman Ragimov ir Sigita Mikalauskaitė įvertinti Šokėjų kategorijoje.

Kritiniai atsiliepimai

„Jūratės“ kūrėjai pasirinko pagarbų, intelektu grįstą kelią – ne imituoti Čiurlionį, bet tęsti jo mintį. <...> Darnūs, poetiški, estetiškai subtilūs sprendimai, vizualinis peizažas artimas Čiurlionio tapybos pasaulėjautai. (Audronė Žigaitytė, muzikusajunga.lt)

Režisierės Gintarės Radvilavičiūtės ir choreografės Sigitos Mikalauskaitės sceninis „Jūratės“ sumanymas buvo labai netikėtas, nes atrodo atsparus laikui ir technologijoms, bet sykiu taiklus, o savo apgaulingu paprastumu ir išties įspūdingas. <...> Jų [Sigitos Mikalauskaitės ir Telmano Ragimovo] šokis ir pantomima ant scenos grindų, o kartu ir veidrodiniame atspindyje it paveiksle, sukūrė tobulą iliuziją ir keliskart teko apsigauti, kol pavyko perprasti – veiksmas vyksta trimatėje erdvėje ar tik regime jo projekciją? (Rima Jūraitė, menufaktura.lt)

Didžiausios šio pastatymo žvaigždės buvo Konstantinas ir Sofija – aktoriai-šokėjai Telmanas Ragimovas ir Sigita Mikalauskaitė. Jų nuostabiai atlikta choreografija, įkūnijusi paralelinių Jūratės ir Kastyčio bei Konstantino ir Sofijos pasaulių susidūrimą, šių dviejų nuo lietuviškos tapatybės neatsiejamų legendų trapumą ir magiją, buvo pats gražiausias įsivaizduotosios „Jūratės“ dėmuo. (Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos)

Manau, daugelis man pritars, kad įsivaizduotosios „Jūratės“ tikrasis grožis – tai talpi, subtili ir elegantiška sceninė kūrinio vizija. <...> Viso spektaklio metu nenustojau žavėtis Sigitos Mikalauskaitės judesio plastika, tačiau ji – šokėja ir choreografė, o štai Telmanas Ragimovas, aktorius išties stebino savo choreografine įtaiga. Jų darna buvo poetiška ir gili, tarsi subtiliai tapomas gyvas paveikslas. (Rasa Murauskaitė-Juškienė, menufaktura.lt)

Ši opera tarytum sugrąžino tikrų asmenybių gyvenimą, pratęsė tą jausmą, kurį išgyvename žengdami paskui Čiurlionį. Paradoksas: šiuolaikinio teatro dirbtinių spektaklių gausoje, pasitelkus dirbtinį intelektą, menininkų sukurta „Jūratė“ tapo kūriniu, sklidinu natūralių išgyvenimų. <...> „Jūratėje“ visi vaizdų segmentai taip glaudžiai susijungė su šviesų polifonija, kad finale ėmė ryškėti atskiri čiurlioniški paveikslai. Jiems nereikėjo jokio dirbtinio intelekto, čia viską kūrė atvirų sielų menininkai. (Daiva Šabasevičienė, Krantai)

Didžiausią įspūdį paliko pastatymas, pagrįstas paprasta idėja: pagrindinę įsimylėjėlių porą – Jūratę ir Kastytį – dubliavo aktoriai Sigita Mikalauskaitė ir Telmanas Ragimovas, atvaizduojantys Sofiją ir Konstantiną. <...> Virš scenos pakabintas didžiulis veidrodis, kuris figūras atspindėjo vertikaliai, sudarė iliuziją tarsi jos vaikščiotų ant bangų. Įspūdingus vaizdus galima kurti ir be besisukančių scenų ar multimedijos projekcijų. (Krzysztof Stefański, Ruch Muzyczny)

„Jūratės“ kūrėjai pasitelkė dirbtinį intelektą, siekdami sukurti operą, kurios Čiurlionis pats niekada neturėjo progos parašyti. Koks rezultatas? Mito, modernumo ir muzikinės vaizduotės junginys, kuris ne tik žavi, bet ir skatina apmąstyti žmogaus kūrybiškumo ribas. <...> Šį spektaklį buvo tikrai verta pamatyti – ne tik dėl Čiurlionio, bet visų pirma dėl lietuvių menininkų, kūrybiškai interpretuojančių savo kultūrinį paveldą. (Luiza Wojciechowska-Kanopka, Polish Opera Now).