Irina Gheorghe

Birželio 18 d. VDA parodų salėse „Titanikas“, II a., atidaroma Irina Gheorghe personalinė paroda „Dabarties pabaigos partitūros“ / “Scores for the End of the Present“.

„Dabarties pabaigos partitūros“ metu įvykis, kurį turėtume patirti čia ir dabar, sutrikdomas kažko, ko nėra. Gali būti, kad tam tikri situacijos aspektai yra nepasiekiami, nes jie nematomi, slepiami arba staiga išnyko. Taip pat gali būti, kad tai, kas vyksta, yra visiškai pasiekiama, tačiau erdvė ir laikas, kuriuose tai vyksta, nėra atskleidžiami, todėl susidaro įspūdis, kad nežinome, kur esame. Bet kuriuo atveju siekiama sukurti atotrūkį tarp žmogaus suvokimo apie realų įvykį ir to, kas nėra jo dalis. Erdvė atrodo pažįstama, tačiau pamažu ji tampa nepažįstama. Atrodo, kad dalykai vyksta dabartyje, tačiau įsižiūrėjus atidžiau jie yra įkomponuoti į tolimos ateities, tolimos praeities arba dar neįgyvendinto hipotetinio laiko tėkmę. Jūs, iki tam tikro taško, esate tas, kuo manėte esąs, kol suprantate, kad iš tiesų į jus kreipiamasi kaip į ką nors kitą. Objektai – puikiai atpažįstami, kol vieną akimirką tampa nebeatpažįstami. Medinė lazda – visiškai aiški savo reikšmės (ar jos stokos) prasme, tačiau postapokaliptiniame scenarijuje ji gali tapti vieninteliu po ranka esančiu ginklu.

„Dabarties pabaigos partitūros“ – tai kūrinių serijos, kuriomis siekiama susieti tokias skirtingas laiko dimensijas, erdves ir buvimo būdus. Jų paskirtis – sujungti nesuderinamas laiko ašis ir užfiksuoti tai, ką teorinės fizikos atstovas Carlo Rovelli savo knygoje „Laiko tvarka“ vadina „dabarties pabaiga“: žemiškąjį „dabar“, kuris platesniame kosminiame kontekste neturi jokios reikšmės. Iš pradžių sumanytos kaip pagalbinė priemonė performansams – meninei išraiškos formai, labiausiai susijusiai su buvimo ir dabarties sąvokomis, – šios partitūros iš tiesų yra vizualūs ir konceptualūs užrašai, galintys tapti atspirties tašku kitoms meninėms praktikoms, išsiplečiančioms nuo įprasto nedidelio puslapio formato į kitas medijas ir dydžius: trimatę instaliaciją, nejudantį ar judantį vaizdą, garsą.

Parodoje eksponuojami kūriniai gali būti vertinami kaip dalis šios įvairialypės partitūros sampratos dalis. Instaliacija, sudaryta iš naujų 16 mm trumpametražių filmų serijos ir specialiai šiai erdvei, tiesiogiai reaguojant į parodų salių „Titanikas“ erdvės architektūrą, sukurtos grindų intervencijos, pristato išdidintą erdvėje notaciją. Lankytojus lydi ant grindų esanti juostos vizualinė kalba, kuri judėjimą erdvėje paverčia vaikščiojimo performansu. Erdvėje išsibarsčiusios trumpos tekstinės instrukcijos siūlo alternatyvius scenarijus, apsilankymą galerijoje paversdamos į akimirka iš neįvardinto mokslinės fantastikos pasakojimo. Filmų serija į projektą įneša naują elementą, papildydama ankstesnėse jo versijose vyravusį dėmesį piešiniui, instaliacijoms ir fotografijai, bei tyrinėja, kaip judantis vaizdas gali tapti partitūra. Užuot buvę tam tikrą akimirką įvykusio reiškinio atspindžiu, veiksmai filmuose gali būti suprantami kaip tolesnių veiksmų gairės. Nėra nurodyta, kokiame kontekste jie vyksta: ar tai realus, ar išgalvotas, šiuolaikinis ar istorinis, žemiškas ar nežemiškas, priklausantis tolimai praeičiai ar tolimai ateičiai. Viename iš filmų matomas didelės žalios popierinės struktūros laipsniškas išsiplėtimas, po kurio seka jos subliūkšimas, yra ne tik performanso fragmento dokumentacija, bet ir schema, galinti atspindėti kitų reiškinių chronologiją arba tapti gairėmis kitokio pobūdžio ateities performatyviems veiksmams. Kituose filmuose kai kurie grindų instaliacijos grafiniai elementai arba ją sudarančios medžiagos iškyla kaip trimačiai objektai ir, atrodo, reaguoja į nematomas partitūras: užpildo erdvę, juda tam tikra kryptimi, sukuria choreografiją, sugriauna choreografiją, dingsta. Lydėję žmones-atlikėjus per realias erdves, proto objektai tampa fiziniai ir pasiduoda lydimi.