Eksperimentinis lietuviškas spektaklis tyrinėja mokyklinio gyvenimo aidus per judesį ir atmintį.
Režisieriaus Adomo Juškos „Guašas“ gilinasi į idėjų ir emocijų laikinumą, panašiai kaip greitai džiūstantys dažai, nuo kurių spektaklis gavo pavadinimą. Spektaklyje naudojama guašo metafora – tiek kaip dailininko priemonė eskizams, tiek kaip vaikiški mokykliniai dažai – siekiant ištirti, kaip pirminiai įspūdžiai ir ankstyva socialinė aplinka mus formuoja. Tai žavingas žvilgsnis į kaukes, kurias dėvime, ir ilgalaikius pėdsakus, kuriuos palieka mūsų formavimosi metai.
Veiksmas vyksta apleistoje mokykloje, kur atgyja praeities gestų ir manierų šmėklos. Aktoriai nevaidina apibrėžtų personažų, o veikiau atkartoja tų, kurie buvo prieš juos, veiksmus ir elgseną, sukurdami fantasmagorišką nesubrendusio pasaulio mikrokosmosą. Šis pastatymas skirtas tiems, kurie vertina abstraktų, judesiu grįstą teatrą, metantį iššūkį įprastam pasakojimui ir kviečiantį giliai susimąstyti apie tapatybę bei atmintį.