Jerma

Artūro Areimos Federico Garcíos Lorcos pjesės „Jerma“ adaptacija gilinasi į intensyvius visuomenės lūkesčius, susijusius su vaikų gimdymu, ir individo kovą dėl apsisprendimo laisvės. Tai atviras žvilgsnis į skirtingus motinystės aspektus – nuo nevaisingumo kančios iki galimo savęs praradimo susilaukus vaikų. Spektaklis atnaujina 1934 m. Lorcos kūrinį, perkeldamas jo moralines dilemas ir temas į šiuolaikinį kontekstą.

Šis pastatymas yra galinga moters troškimo rasti prasmę, kai tradiciniai gyvenimą įprasminantys mechanizmai nebeveikia, studija. Jis konfrontuoja žiūrovą su nepatogiais klausimais apie tapatybę, visuomeninius vaidmenis ir gilų ilgesį turėti vaiką ar kažką daugiau. „Jerma“ nėra apie lengvų atsakymų siūlymą, o apie gražų ir niokojantį moters, trokštančios būti tikrai gyva, žlugimą.