DURYS (šokio spektaklis), rež. Jo Strømgren (Norvegija)

◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias choreografas – Jo Strømgren

◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nepagrindinio vaidmens dramos aktorius – Rytis Saladžius

◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografė – Goda Palekaitė

◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias šviesų dailininkas – Vilius Vilutis

Koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius ir choreografas — Jo STRØMGREN

Dailininkė — Goda PALEKAITĖ

Režisieriaus asistentė — Dominyka SKARBALIŪTĖ

Režisieriaus asistentė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ - VOSYLIENĖ

Dailininkės asistentė — Sima JUNDULAITĖ

Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS

VAIDINA

Diana ANEVIČIŪTĖ, Žygimantė JAKŠTAITĖ , Augustė POCIŪTĖ , Rytis SALADŽIUS , Rasa SAMUOLYTĖ, Mantas STABAČINSKAS , Raimondas KLEZYS, Ugnė ŠIAUČIŪNAITĖ , Rimantė VALIUKAITĖ

Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.

Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.

Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.

Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?