Ši paroda – vientisas šiuolaikinio menininko Dano Aleksos kūrinys, interpretuojantis Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istoriją, architektūrą ir statybas. Tam pasitelkiami specifiniai terminai, iš kurių pagrindinis – arka. Ji apsupta inžinerinių atradimų, karinių pergalių ar sakralinių pastatų aura, o atkurtų arkų linkius galime stebėti ir salės, kurioje vyksta paroda, architektūroje. Danas Aleksa primena, kad pėda, kakta ir gomurys yra primiršti statybininkų, mūrijusių arkas, terminai, nes arkos statybose tapo retenybe. Kas kita – betono maišyklės, kurios taip pat tampa svarbia parodos dalimi. Jos vis aktyviau zuja po miestą, trindamos ir išplėsdamos statybų ribas, tapdamos miestiečių kasdienybės dalimi. Betono maišyklės vidus primena kriauklę ir sraigtą, aukso pjūvius ir brutalistus, kurie visa gerkle dainavo odes grynam betonui, tiesa, ne balsu, o savo kurta architektūra.
Tačiau svarbiausias parodos raktas – Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istorija. Jis įsikūręs Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo didžiajame, arba rytų, korpuse. Renesansiniai rūmai ant gotikinių gynybinių Žemutinės pilies mūrų XVI a. viduryje pastatyti kaip Žygimanto Augusto žmonos, karalienės Elžbietos Habsburgaitės, rezidencija. Po jos mirties Senasis arsenalas tapo viena didžiausių regione ir pagrindine Lietuvos ginklų bei amunicijos saugykla, aprūpinusia ginkluote visas valstybės tvirtoves. Dar ir sovietmečiu pusiau nugriautame renesanso statinyje viešpatavo sovietų armijos kariškiai. Okupacinei armijai išsikėlus į Žirmūnus, 1986 m. pastatas buvo atstatytas ir pritaikytas muziejaus reikmėms. Tai atlikta pagal architekto Evaldo Purlio projektą.