Gedvilė Tamošiūnaitė. Paroda „Vaizduokliai“

Birželio 11 d., 18 val., galerijoje „Meno niša“ atidaroma fotografės Gedvilės Tamošiūnaitės personalinė paroda „Vaizduokliai“ (kuratorė – Eglė Ambrasaitė).

Parodoje pristatomas naujas menininkės šilkografijų ciklas. Atspaudai ant stiklo ir popieriaus tyrinėja šiandienos žmogaus santykį su ekranais, vaizdų pertekliumi ir fragmentiška skaitmenine kasdienybe. G. Tamošiūnaitė – antroji šių metų galerijos projekto „Meno niša: Open Call“ menininkė.

Gedvilė Tamošiūnaitė yra Lietuvoje gimusi menininkė ir fotografė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Berlyne. 2015 m. ji baigė fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2020 m. įgijo fotografijos magistro laipsnį Lozanos dailės ir dizaino universitete ECAL (Šveicarija). Jos kūrybinė veikla apima fotografiją, videomeną ir vizualinės krypties paieškas – menininkės darbai eksponuoti tarptautinėje erdvėje, o 2024 m. ji buvo atrinkta į „FuturesTalent“ programą.

Parodos „Vaizduokliai“ atspirties tašku tampa kasdienis buvimas nuolatiniame vaizdų sraute – nuo tiesioginių transliacijų ir stebėjimo kamerų iki ekranvaizdžių, žemos raiškos fragmentų ir virtualios kasdienybės nuotrupų. Šie vaizdai, cirkuliuojantys skaitmeninėje erdvėje, menininkės praktikoje nėra fiksuojami kaip dokumentai, bet veikiau perkeliami į kitą būvį – lėtą, materialų, reikalaujantį fizinio žvilgsnio ir laiko.

G. Tamošiūnaitė savo kūrinius kuria šilkografijos technika, vaizdus spausdindama ant stiklo ir popieriaus. Skaitmeninis, greitai vartojamas vaizdas čia įgauna svorį, sluoksnius ir priklausomybę nuo šviesos bei žiūrovo judėjimo. Taip ekraninis srautas virsta objektų serija, kurioje vaizdas tampa nebe momentiniu įvykiu, o sustabdytu laiku.

„Ekranvaizdžiai yra laikini, žemos kokybės, ateinantys iš nuolat kintančios videomedžiagos. Per šilkografijos procesą jie tampa materialūs – papildomi dažų, stiklo, rankinio darbo sluoksniais. Tai, kas iš esmės yra besvorė ir atsitiktinė informacija, įgauna kūną“, – sako menininkė G. Tamošiūnaitė.

Svarbi parodos ašis – įtampa tarp efemeriško skaitmeninio vaizdo ir lėto, analogiško kūrybos proceso. Menininkė pabrėžia, kad šis kontrastas tampa ir jos pačios pozicija fotografijos lauke: „Būdama fotografė jaučiu nuovargį vaizdams ir dėmesio ekonomikai. Mano kūryba yra pasipriešinimas tam greičiui. Norisi sulėtinti žvilgsnį ir sušvelninti stimuliaciją.“

Parodos kuratorė Eglė Ambrasaitė kontekstą sieja su tamsaus veidrodžio idėja – istoriniu ir šiuolaikiniu atspindžiu, jungiančiu obsidianą ir ekraną. Senosiose Mezoamerikos kultūrose poliruotas obsidianas buvo laikomas ritualiniu objektu, savotišku portalu tarp pasaulių, o šiandien šią funkciją perima ekranai, tampantys šiuolaikiniais atspindžio paviršiais.

„Ši paroda, mano manymu, labai tiksliai atspindi šiuolaikinę postmedijos būklę – su aiškiais komentarais apie dabartinio pasaulio kontekstą. Tai nėra nei džiugus, nei niūrus žvilgsnis, veikiau realistinis Gedvilės santykis su tuo, kas ją supa. Visa menininkės kūryba yra patraukli – tai, kaip ji suvokia šviesą, kompoziciją, kaip natūraliai konceptualizuoja savo darbus. Jos darbai itin šiuolaikiški – klampūs, gilūs, žaidžiantys ir tyrinėjantys pačias vizualumo ir vaizdo sąvokas“, – teigia E. Ambrasaitė.

Parodos grafinis dizainas – Monika Janulevičiūtė.

Dėkojame „Cinevera” – vienai iš didžiausių kino įrangos nuomos įmonių Baltijos šalyse.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.