Satyrinis žvilgsnis į klasikinį Jaroslavo Hašeko kūrinį, tyrinėjantis karo absurdiškumą per „šauniojo kareivio“ Šveiko prizmę.
Režisierius Adomas Juška, Eimunto Nekrošiaus mokinys, gilinasi į kultinį Jaroslavo Hašeko romaną, Šveiką vaizduodamas ne kaip paprastą kvailį, o kaip žmogų, kurio šypsena ir tariamas idiotizmas yra aštri pasipriešinimo valdžiai ir karui forma. Spektaklyje naudojamos pasirinktos situacijos iš romano, vaizduojančios Šveiko aplinką kaip šaudyklą, kurioje jis laiko taikinį, kol kareiviai treniruojasi, taip išryškinant idiotišką kiekvieno veikėjo egzistenciją. Juška pabrėžia istorinį kontekstą – Hašeko čekišką kilmę Pirmojo pasaulinio karo metu, kai čekas, savanoriškai einantis į karą, būtų laikomas „didžiausiu idiotu“. Ši perspektyva atskleidžia Šveiko žmogiškumą per jo gebėjimą šypsotis ir juokauti karo siaubo akivaizdoje, pateikiant jautrų ir satyrinį komentarą apie konfliktą.