Šiuolaikinė Lorcos klasikos adaptacija, nagrinėjanti intensyvų visuomenės spaudimą ir asmeninius troškimus, susijusius su motinyste bei tapatybe.
Artūro Areimos Federico Garcíos Lorcos pjesės „Jerma“ adaptacija gilinasi į sudėtingą reprodukcijos temą, nagrinėdama įtampą tarp visuomenės lūkesčių susilaukti vaikų ir individo laisvės. Spektaklis tyrinėja skirtingus motinystės aspektus – nuo nevaisingumo keliamo skausmo iki išsekimo ir galimo savęs praradimo susilaukus vaikų. Tai originalaus Lorcos kūrinio atnaujinimas, perkeliantis jo žodyną, moralines dilemas ir temas į šiuolaikinį kontekstą. Šis pastatymas yra galinga moters troškimo rasti prasmę, kai kiti gyvenimą įprasminantys mechanizmai nebeveikia, studija. Jis konfrontuoja žiūrovą su klausimais apie tapatybę, socialinius vaidmenis ir gilų reprodukcinių iššūkių poveikį. Spektaklis vaizduoja moters palūžimą ir jos neapdorotą grožį – juoką, geismą, pyktį ir maldą – nepateikdamas lengvų atsakymų ir palikdamas žiūrovus grumtis su sudėtinga šiuolaikinio gyvenimo realybe.