HOMO SAPIENS: IEŠKANTIS ŽMOGUS I Šalnės Balčiūnaitės vitražo, skulptūros, tapybos paroda

Rugpjūčio 4 dieną atidaryta Šalnės Balčiūnaitės personalinė paroda „Homo sapiens: ieškantis žmogus“.

Tapyba, vitražas ir stiklo skulptūra šioje ekspozicijoje susitinka kaip trys skirtingos prieigos prie vieno esminio klausimo – ką reiškia būti žmogumi? Ne biologine ar socialine prasme, bet kaip nuolat kintančia, klystančia, ieškančia ir save iš naujo kuriančia būtybe.

Ši paroda kalba apie žmogiškumą kaip nenutrūkstamą procesą. Kas daro žmogų žmogumi? Kūnas? Atmintis? Gebėjimas mąstyti? Tikėjimas? O gal klaidos? Tai klausimas, egzistuojantis Vakarų filosofijoje nuo Antikos iki šių dienų, tačiau jis neturi vieno atsakymo. Kiekviena epocha žmogų apibrėžė vis kitaip: vienur jis tapo pasaulio matu, kitur – Dievo atvaizdu, dar kitur – biologine rūšimi ar socialinių santykių produktu. Tačiau nė viena iš šių sampratų neišsemia to, ką intuityviai vadiname žmogiškumu. Galbūt todėl menas ir toliau grįžta prie žmogaus – ne tam, kad jį apibrėžtų, bet kad vėl ir vėl iš naujo užduotų tą patį klausimą.

Šalnės Balčiūnaitės kūryboje žmogus nuolat transformuojasi. Viename kūrinyje matomas vaikelis užauga į klystantį ir ieškantį suaugusįjį, o šis galiausiai suyra, ir belieka tik kaulai, bet ir čia atpažįstama žmogaus anatomija. Šios formos nėra tik gyvenimo etapai ar simbolinės alegorijos tradicine prasme. Tai veikiau skirtingos būsenos, per kurias skleidžiasi tas pats žmogiškumas. Keičiasi kūnas, medžiaga, ikonografija, tačiau išlieka kažkas sunkiau nusakomo – tai, kas leidžia kiekvienoje figūroje atpažinti save.

Neatsitiktinai parodoje beveik nelieka individualaus portreto. Žmogiškumas čia nesutelkiamas į veido bruožus ar individualią tapatybę, o atvirkščiai – kuo labiau tolstama nuo konkretumo, tuo universalesnis tampa pats žmogus. Skeletas nebeturi nei amžiaus, nei lyties, nei socialinio statuso. Stiklinėse vaikų skulptūrose dar tik besiformuoja individuali sąmonė. Net vitražuose vaizduojami personažai pirmiausia reprezentuoja ne save, o žmogišką patirtį – skausmą, kaltę, atleidimą, viltį. Tokiu būdu žiūrovas ne stebi kitų istorijas, bet pamažu pradeda atpažinti savąją.

(ištrauka iš Karolinos Kupstaitės teksto)

Paroda bus eksponuojama rugpjūčio 4-30 d. Lankymas su bilietu.