„Toli toli“

„Toli toli“

Imersinis spektaklis

Premjera – 2025 m. balandžio 5, 6 d.

Spektaklis vyksta lietuvių ir rusų kalba

Kūrybinė grupė:

Režisierius – Mantas Jančiauskas

Dramaturgė – Lina Laura Švedaitė

Kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis

Scenografė – Ona Juciūtė

Videomenininkas – Kristijonas Dirsė

Šviesų dailininkas – Julius Kuršys

Programuotojas – Robertas Dumpis

Režisieriaus asistentas – Andrius Darela

Spektaklio vadybininkas – Matas Makauskas

///

„Tol toli“ – tai patyriminė kelionė po Vilniaus senąjį teatrą, kviečianti į intymų susitikimą su teatro istorija, atmosfera. Fragmentiška, iš teatro darbuotojų pasakojimų įrašų, archyvinės medžiagos ir muzikos nuausta dramaturgija užpildys ypatingas, paprastai neprieinamas teatro erdves ir ves toliau nei matoma plika akimi. Leis teatrą patirti. Tiek pastato geografiją, tiek jame įsigėrusius skirtingus istorinės ir asmeninės atminties sluoksnius.

Jono Basanavičiaus gatvėje ant kalvos stūksantis teatras yra tarsi įmigęs mamutas ar kentauras, besiblaškantis laiko pervartų, santvarkų, istorijos labirinte. Pastatas pabus, prabils, bylos jums, apie jus. Galėsite būti viso to liudininkai. Abejonių nėra – nustebsite. Spektaklis įjungs visus 5 žmogaus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonio receptorius. Tapsite teatru, istorija, kentauru, o šie taps jumis.

Vilniaus senojo teatro pastatas 1912-1914 m. tuometinėje Pohuliankos gatvėje iškilo Hipolito Korwin-Milewskio, grafienės Klementinos Tiškevičienės, spaustuvininko ir intelektualo Felikso Zawadskio, Mieczysławo Bogdanowicziaus iniciatyva, iš miesto gyventojų suaukotų lėšų. Tiesa, panašių teatrų Europoje XX a. pradžioje buvo gausu, visgi šis teatras Lietuvos kontekste yra išskirtinis – vienas seniausių, o šiemet skaičiuoja jau 111 metus. Istorinių virsmų kontekste teatre susitikdavo, prasilenkdavo ir lenkų, ir lietuvių, ir rusų menininkų kūryba, sienos girdėjo turbūt visas Vilniaus gatvėse skambėjusias kalbas. Šis teatras – tai Lietuvos ir Vilniaus istorijos ląstelė, jos DNR.

Spektaklio dramaturgija sudaryta iš dokumentinės medžiagos – liudijimų fragmentai, sakiniai, iš jų suklijuotas poetinis koliažas, balsai tarsi kalbasi tarpusavyje. Muzikinė koncepcija remiasi lauko įrašo (field recording) perdirbimo principu: iš senų spektaklių garso įrašų (tekstai, muzika), teatro darbuotojų interviu įrašų formuojamas naujas, šiuolaikiškas garsovaizdis, pasitelkiant ir šiuolaikinius elektroninės, gyvos muzikos instrumentus. Scenografija – pats pastato interjeras, jame esantys objektai, senų spektaklių elementai, nurašyti kostiumai, dekoracijų, archyvinės medžiagos artefaktai – stalas, fotografija, šviestuvas...