Paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“

Tarptautinė grupinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ atveria naują Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) etapą – tai naujojo centro vadovo parodinės programos pradžia. Daugiausia figūratyvųjį meną pristatanti paroda kviečia iš naujo apmąstyti ŠMC santykį su auditorija. Figūrų gausa čia kuria įvairove paremtą estetinę ir socialinę aplinką, kuri gali ir palengvinti susitikimą su kitu, ir kvestionuoti tapatybę (asmens, vaizduojamos figūros, (post)žmogaus), ryšio su kitu galimybę, o kartu – šiuolaikinio meno autentiškumą bei prasmę.

Stiprėjančios pasaulio (ir mūsų visuomenės) poliarizacijos bei fragmentavimosi fone paroda siekia sudaryti sąlygas atviresnei polemikai apie kintantį šiuolaikinio meno ir auditorijos santykį daugialypių krizių sąlygomis. Vienas centrinių parodos atspirties taškų – ištrauka iš režisieriaus Algirdo Aramino filmo „Kai aš mažas buvau“ (1968). Joje rodoma mokinių ekskursija po vieną pirmųjų parodų tuometiniuose Dailės parodų rūmuose Vilniuje (dabartiniame ŠMC). Filme pabrėžiamas nelengvas žiūrovo santykis su modernybe: aktoriaus Broniaus Babkausko suvaidintas provincialo personažas atsitrenkia į didelius parodų rūmų langus – modernistinio perregimumo simbolį. Aukštąją kultūrą čia įkūnija modernistinė paroda ir manieringas gidės balsas, o klasės mokytojas atlieka disciplinavimo funkciją. Šis spaudimas suartina moksleivių porą: jie pabėga iš gidės vedamos ekskursijos ir užmezga romantinį ryšį.

Atsigręždama į istorinius ir šiuolaikinius kūrinius, paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ susitikimą su kitu apmąsto per skirtingas kito sampratas, posthumanistinės figūros įsigalėjimą ir patį šiuolaikinį meną kaip iki galo nepažinų, svetimą. Naujų ir istorinių, individualių ir kolektyvinių figūrų asambliažai netiesiogiai klausia: kokie klijai šiandien galėtų sujungti susiskaldžiusią, karingą ir gana narcisistinę visuomenę? Koks meno vaidmuo pasaulyje, kuriame nuomonės vis griežtėja? Ir kas ideologijų pertekliaus pragare dar leistų mąstyti apie autentiškas, nenuspėjamas, nesuprekintas patirtis atveriančius santykius – draugystes ar net kito įsimylėjimo (o ne atstūmimo) galimybę?

Figūratyvusis menas gyvuoja bent 50 000 metų, tačiau pastarąjį dešimtmetį šiuolaikiniame mene akivaizdžiai matomas figūros sugrįžimas – ir net infliacija. Šį reiškinį galima interpretuoti kaip reakciją į technologijų įsigalėjimą lydintį netikrumą, dezinformaciją, spekuliatyvumo, simuliacijos, hiperrealizmo ir didžiųjų duomenų perteklių, taip pat kaip bandymą pasinaudoti posthumanizmo, naujųjų materializmų, postkolonijinių perspektyvų, postrobotikos, dirbtinio intelekto ir kitų procesų teikiamomis galimybėmis. Grįžtant prie figūros ir pasakojimo, iš naujo apmąstomos tapatybės kūrimo ir atpažinimo strategijos.