Alberto Camus filosofinė pjesė apie Romos imperatorių, perkelta į teatro pasaulį.
Jokūbo Brazio Alberto Camus „Kaligulos“ interpretacija gilinasi į beprotybės ribos balansuojančio valdovo protą, tačiau su unikaliu teatrališkumu. Istorija skleidžiasi teatro erdvėje, kur tironijos įrankiai apima repertuaro politiką ir profesinius apribojimus. Šis Kaligula, kurį vaidina Arturas Svorobovičius, ne tik gedi savo sesers; jis vadovauja teatro, kuris kažkada degė aistra, laidotuvėms – vietos, kur personažai buvo kuriami iš ašarų, kraujo ir prakaito.
Pastatymas kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali formuoti pasaulio likimą, ypač stiprėjant globalioms problemoms. Kaligula tampa radikalių pokyčių siekiančia figūra, net jei tai reiškia senojo pasaulio apvalymą krauju. Veiksmo vieta, teatro kavinė, tarnauja kaip ribinė erdvė, kurioje tikrovė ir iliuzija susilieja, o Kaligulos veiksmai, tarsi meninė nesantaika, atskleidžia tamsiąsias žmogaus prigimties puses. Tai verčianti susimąstyti galios, pokyčių ir pačios teatro esmės studija.