(Ne)rimtosios muzikos vakaras

Mažojoje salėje

Atlikėjai: GIEDRIUS PRUNSKUS (baritonas) EGLĖ KIŽYTĖ-RAMONIENĖ (fortepijonas)

Programoje: ANATOLIJUS ŠENDEROVAS – vokalinis ciklas „Karvė ėdė šieną“ (tekstas Sigito Gedos): „Karvė“, „Katino galvojimas“, „Jeigu“, „Baltoji pelėda“, „Gera būtų“, „Liūdintis peizažas“, „Gali būti“, „Kodėl“, „Vakarais“ ARNOLD SCHÖNBERG – „Brettl-lieder“ („Kabareto dainos“): „Galathea“ („Galatėja“), ž. Frank Wedekind „Gigerlette“ („Gigerletė“), ž. Otto Julius Bierbaum „Der genügsame Liebhaber“ („Nuosaikus meilužis“), ž. Hugo Salus „Mahnung“ („Perspėjimas“), ž. Gustav Hochstetter „Einfaltiges Lied“ („Kvaila daina“), ž. Hugo Salus „Jedem das seine“ („Kiekvienam savo“), ž. Colly „Nachtwandler“ („Nakties klajūnas“), ž. Gustav Falke „Arie aus dem Spiegel von Arcadien“ („Arija iš „Arkadijos veidrodžio“), ž. Emanuel Schikaneder BERND ALOIS ZIMMERMANN – „Extemporale“ („Ekspromtas“) fortepijonui solo FELIKSAS BAJORAS – „Sakmių siuita“ (tekstai lietuvių liaudies): Preliudas I dalis „Gyvuliai ir žmonės“: „Kurmis“, „Vėžys“, „Vieversys ir kregždė“ II dalis „Medžiai ir žmonės“: „Kodėl medžiai nebešneka“, „Uosis neregys“, „Vai ąžuole“ III dalis „Velniai ir žmonės“: „Velnio pokštai“, „Šiaučius bebaimis“, „Velniams reikia mergų“ Postliudas VYTAUTAS BARKAUSKAS – „Norai“ iš vokalinio ciklo „Trys satyriniai paveikslėliai“ (tekstas Algimanto Pabijūno)

Esame įpratinti, o gal išmokyti į daugelį dalykų žvelgti rimtai ir atsakingai. Su raukšlelėmis kaktoje ir primerktomis akimis. Bet jeigu leisi sau į vieną ar kitą problemą pažvelgti ne taip rimtai, tikrai gausi šansą tą problemą išspręsti. Galbūt netikėtu rakursu ar ne visiems priimtinu būdu, bet problema tikrai dings. Du muzikantai, vienijami meilės meninės dainos žanrui, – pianistė Eglė Kižytė ir baritonas Giedrius Prunskus kviečia kiek kitu kampu pažvelgti į labai rimtais laikomų kompozitorių kūrybą.

Kaip gi nutiko, kad lietuviško akademinės muzikos guru laikomas Feliksas Bajoras savo santykį su tautine lietuvių kūryba tobulai išreiškė pasitelkdamas ne visai rimtą žanrą – sakmes? Kas paskatino savo dodekafonine kūrybą pasaulį sukrėtusį Arnoldą Schönbergą kurti dainas, skirtas visiškai nerimtai scenai – Vienos kabaretui? Kodėl Anatolijus Šenderovas, kurio partitūros kartais sunkiai įkandamos net rimtiems orkestrams, ėmėsi vaikiškų Sigito Gedos eilių, kuriose po „nerimtumo“ kauke paslėptos natūralios gyvenimiškos situacijos? Kodėl vieną reikšmingiausių XX a. vokiškų operų sukūrusio Berndo Zimmermano kūryba visada kruopščiai užrašyta, bet skamba laisvai, tarsi čia ir dabar gimstanti improvizacija? Visu rimtumu panirdami į programos „(Ne)rimtosios muzikos vakaras“ kontekstą tikrai sužinosite atsakymus į šiuos ir kitus „rimtus“ klausimus, nes vakaro atlikėjai nusiteikę išties (ne)rimtai.