Resurrectio

Koncertas, skirtas Fausto Latėno 70-osioms gimimo metinėms ir Zitos Bružaitės 60-mečiui paminėti

Atlikėjai: Kauno miesto simfoninis orkestras Vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas Kauno valstybinis choras Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas Solistai: GUNTA GELGOTĖ (sopranas) KAROLIS KAŠIUBA (tenoras) MINDAUGAS BAČKUS (violončelė) Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Programoje: I d. FAUSTAS LATĖNAS „Šviesiam atminimui“ simfoniniam orkestrui „Agnus Dei“ chorui ir simfoniniam orkestrui Sonata violončelei solo ir simfoniniam orkestrui „Bolero“ kameriniam orkestrui II d. ZITA BRUŽAITĖ – „Resurrectio“ („Prisikėlimas“) sopranui, tenorui, chorui ir orkestrui (pasaulinė premjera)

Šiemet vienas žinomiausių Lietuvos kompozitorių Faustas Latėnas būtų šventęs garbingą septyniasdešimtmečio jubiliejų. Deja, prieš šešerius metus jo gyvenimo styga nutrūko, taip ir neišgirdus paskutinio sukurto kūrinio – „Bolero“ – premjeros.

Energingoji ir lyriškoji Zita Bružaitė metus skaičiuoja lyg žvelgdama pro pirštus ir savo šešiasdešimtmetį pasitinka net nepažvelgdama į pasą – nuotaikingai ir pakiliai žvelgdama į perspektyvas.

F. Latėno kūrybą muzikologė Daiva Parulskienė apibūdina taip: „Jis priklauso itin ryškiai lietuvių kompozitorių kartai, kažkada įvardytai kaip „naujieji romantikai“. Visi jie žvelgė į supantį pasaulį su tam tikru nepasitikėjimu ir pesimizmu, visi augo ir brendo mažuose draugų būreliuose, kuriuos siejo bendra pasaulėjauta, dėmesys mažiems, bet svarbiems gyvenimo dalykams. Šalia bendraamžių Algirdo Martinaičio ar Vidmanto Bartulio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible (pranc. nepaklusnus vaikas), iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą: „Teatras man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau.“ Šio vakaro koncerte skambės stambių formų F. Latėno instrumentiniai kūriniai ir kompozitoriaus neišgirstasis „Bolero“.

Premjerinis septynių dalių Z. Bružaitės kūrinys sopranui, tenorui, chorui ir simfoniniam orkestrui gimė įkvėptas freskų, vaizduojančių Kristaus prisikėlimą. Įspūdis, emocinis poveikis, apmąstymai ir vizualinė atmintis verčiama pasakojimu garsais, perteikiant tradicinę religinę ikonografiją muzikos kalba, kurioje skamba tiek sodrūs ir sunkūs garsiniai žemėlapiai, asocijuojantys su išbandymu, sunkumų įveikimu, tiek giedresnės vilties ir atsinaujinimo tonacijos. Kūrinys jungia praeities simboliką su šiuolaikinio žmogaus patirtimi: prisikėlimo motyvas tampa ne vien religinės tiesos atspindžiu, bet ir simboliu naujų pradžių, vidinio atgimimo bei gyvenimo tvirtumo kasdienybėje.