Kazimieras Jakutis

Kazimiero Jakučio-Pagulbio rudens koncertų turas

Šį rudenį į sceną atsinešu ne tik dainas. Atsinešu savo gyvenimą.

Dienos šviesą išvydo autobiografinė knyga „Veidrodin pažiūrėjus“. Tai – 232 puslapių pasakojimas, kuris prasideda ne nuo manęs, o nuo mano senelio Justino. Jis, kaip ir aš, buvo bardas. Rašė eilėraščius ir vaikščiodamas po kaimą juos dainuodavo. Matyt, kažkas iš jo liko ir manyje – aš taip pat negaliu nedainuoti.

Tik mūsų gyvenimai susiklostė labai skirtingai.

Senelį mėtė ir vėtė karai, bolševikmetis, nacionalizacija. Jis nespėjo susikurti tvirto pamato po kojomis ir mirė nepritekliuje, sulaukęs 65-erių.

Man pavyko kitaip.

Kodėl? Galbūt atsakymą rasite knygoje. O gal – dainose.

Šio rudens koncertas bus tarsi kelionė per mano gyvenimą. Nuo pirmosios meilės ir pirmųjų jaunystėje parašytų dainų, tėviškės, šeimos, sovietmečio ir melioracijos laikų iki Anykščių, šiandienos ir dainos, parašytos senelio Justino eilėmis.

Knygoje rasite ir daug vertingų istorinių nuotraukų, o QR kodų pagalba galėsite iškart klausytis su tekstu susijusių mano dainų.

Rengiant knygą rašytoja Jurgita Lieponė privertė mane iš naujo atsiversti dienoraščius, kuriuos rašau nuo 1983 metų.

Ten radau visko. Gražaus ir nelabai gražaus. Meilės, nusivylimų, pergalių, kvailysčių, žmonių ir įvykių, kuriuos jau buvau beveik pamiršęs.

Visa tai sugrįžo.

Iš tų prisiminimų gimė naujos dainos, kurias šiame ture pirmą kartą išgirsite gyvai. Jas po koncerto galėsite parsinešti ir namo – dovanų šiuolaikiniu skaitmeniniu formatu.

Knygoje apie save papasakojau daugiau, negu iki šiol esu pasakojęs nuo scenos. Gal net neleistinai daug.

Rašiau galvodamas apie savo vaikus ir anūkus. Šiandien pats labai daug atiduočiau už galimybę atsiversti senelio Justino dienoraštį ir perskaityti, ką jis mylėjo, ko bijojo, kuo tikėjo ir kokiais keliais braidė.

Senelio dienoraščio neturiu.

Todėl palieku savąjį.

O kadangi tiek metų turiu ir Jus – savo klausytojus, – šia istorija noriu pasidalyti ir su Jumis.