Muzikinis spektaklis „homo asfaltus“

Kūrybinė komanda: Kompozitorius – Dominykas Digimas Dirigentas – Egidijus Kaveckas Režisierė – Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė Scenarijaus ir libreto autorė – Lina Laura Švedaitė Kostiumų dailininkė – Izabelė Narečionytė Šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas Vyr. chormeisteris – Algimantas Kriūnas Meno vadovas – Giedrius Svilainis

Vaidmenys ir atlikėjai: Valstybinio ansamblio „lietuva“ choras ir orkestras Nėščia moteris – Smiltė Murencevaitė-Janušienė / Ieva Granickienė Mama – Ingrida Raugaitė / Aušra Kiuraitė-Svilainienė Senukas – Saulius Vasiliauskis / Zenius Sakalauskas Dvynė sesuo – Asta Balnionytė-Grajevskė / Estera Paukštytė-Penkaitienė Bėgikas – Domas Saulevičius / Modestas Karanda Žmogus – Gintarė Kulikauskytė / Justina Kaminskaitė Moteris – Viktorija Šedbaraitė / Rima Žukauskienė Muziejaus darbuotojas – Daiva Čepulionienė / Irena Kerulienė Jogos mokytojas – Jevgenijus Kovalčukas / Dainius Garuckas Tėtis – Martynas Žukauskas / Albertas Toločka Kaimynas – Kęstutis Papartis Žinių balsas – Donatas Kaikaris Vyras – Ignas Ščesnulevičius

Kauno valstybinėje filharmonijoje svečiuosis ansamblis „Lietuva “, pristatysiantis publikai muzikinį spektaklį intriguojančiu pavadinimu „ Homo asfaltus “. Programa, kaip žada atlikė jai, nustebins itin neįprastu formatu tiek ilgameč ius gerbėjus, tiek tik atrandanč ius ansamblį.

„Homo asfaltus“ – tai muzikinis spektaklis apie šiandienos žmogų, praradusį ryšį su žeme ir ieškantį savęs globaliame pasaulyje. Įkvėptas Jono Meko kūrybos, Antano Škėmos ir kitų išeivijos lietuvių literatūros, spektaklis tyrinėja miesto žmogų, gyvenantį greičio, informacijos, nerimo ir iliuzijų aplinkoje, bet vis labiau jaučiantį ilgesį gamtai ir savo šaknims. Kūrinyje XXI a. realybė pristatoma su intelektualios ironijos cinkeliu, o spektaklio muzikoje susitinka šiuolaikiniai ritmai ir tautinio paveldo skambesys: sutartinės, kanklių ir birbynių muzika taps kelione nuo miesto triukšmo atgal į archajišką garsų pasaulį.

Kūrinio centre – mieste gyvenanti moteris, kuri yra pasiryžusi šokti nuo tilto ir tik iš aplinkinių sužino, kad yra nėščia, nes pati šito nepastebi. Šis įvykis moters žvilgsnį kreipia į pasaulį: „Į kokį pasaulį aš išleisiu savo būsimą vaiką?“ Nėščia moteris – miesto gyventoja pradeda justi norą grįžti į gamtą. Galiausiai prasideda gimdymas – naujas žmogus žymi naują galimą pradžią ir naują etapą.

„Pasaulio pabaigos nuojauta, kurioje mes gyvename, šiandien yra naujo pasaulio pradžios galimybė. Mes pervertinome protą, todėl be perstojo sukamės pragaro ratuose, bet vis dar egzistuoja konstruktai, kurie mus grąžina prie gamtos, vienas jų – nėštumas“, – sako režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, pristatydama projekto idėją.