Muzika
Nuo erdvės iki transcendencijos: amerikietiškos sonatos fortepijonui
Apie renginį
Atlikėjas
MOTIEJUS BAZARAS (fortepijonas)
Programoje:
I d.
AARON COPLAND – Sonata fortepijonui
SAMUEL BARBER – Sonata fortepijonui es-moll, op. 26
II d.
CHARLES IVES – Sonata fortepijonui Nr. 2, „Konkordas, Masačusetsas, 1840–1860 m.“
I. „Emerson“ (pagal Ralph Waldo Emerson)
II. „Hawthorne“ (pagal Nathaniel Hawthorne)
III. „The Alcotts“ (pagal Bronson Alcott ir Louisa May Alcott)
IV. „Thoreau“ (pagal Henry David Thoreau)
Ši jaunosios kartos universalaus ir įvairiapusiško pianisto Motiejaus Bazaro atliekama programa tarsi kelionė: nuo Aarono Coplando kuriamos erdvės, per Samuelio Barberio emocinę ir virtuozinę kulminaciją, iki Charleso Iveso muzikinės ir filosofinės transcendencijos. Tai trys skirtingi atsakymai į klausimą – kas yra amerikietiška muzika.
XX a. amerikiečių muzika dažnai suvokiama kaip ieškanti savo tapatybės tarp Europos tradicijos ir naujo, savito balso. Ši programa sujungia tris fortepijono sonatas, kurios atskleidžia skirtingus šios paieškos kelius.
A. Coplando Sonata fortepijonui – tai skaidrios struktūros ir išgryninto skambesio pavyzdys. Jo muzikoje juntama erdvė, atvirumas, tarsi platus amerikietiškas horizontas. A. Coplandas kuria kalbą, kuri sąmoningai tolsta nuo europietiško sudėtingumo ir siekia paprastumo, tačiau išlaiko vidinę įtampą ir discipliną.
S. Barberio Sonata es-moll, op. 26, – priešingas polius. Tai intensyvus, dramatiškas, virtuozinis kūrinys, kuriame dar gyva europietiškos tradicijos dvasia. Ypač įspūdinga finalinė fuga – vienas techniškai sudėtingiausių XX a. fortepijono repertuaro epizodų. S. Barberis sujungia visus į romantinę ekspresiją su modernia kalba, kurdamas emocionalią, tačiau konstruktyviai griežtą muziką.
Antroje koncerto dalyje skambėsianti Ch. Iveso „Konkordo sonata“ – vienas unikaliausių fortepijono kūrinių muzikos istorijoje. Tai ne tik muzika, bet ir filosofinė refleksija, įkvėpta transcendentalistų – Ralpho Waldo Emersono, Nathanielio Hawthorne‘o, Bronsono ir Louisos May Alcottų bei Henry‘io Davido Thoreau‘o.
Ch. Iveso sonatoje tradicinė forma išyra: skirtingi muzikiniai sluoksniai egzistuoja vienu metu, girdimi citatų fragmentai, kontrastuoja chaosas ir ramybė. Tai kūrinys, kuris peržengia koncertiškumo ribas ir artėja prie sąmonės srauto, filosofinio teksto ar net garsinės meditacijos. Ch. Ivesas audžia viską į viena: citatas iš Ludwigo van Beethoveno Penktosios simfonijos, senus amerikiečių himnus, liaudies melodijas, bitonalias harmonijas, klasterius, tylos momentus. Partitūroje yra pastabų rašalu ir pieštuku — jis nuolat grįždavo, taisė, keitė. Sonata neturi galutinės versijos. Ji yra gyva.