August Strindberg. THE GREAT HIGHWAY, dir. Jonas VAITKUS

Klara — Jolanta DAPKŪNAITĖ

Markata; Japono išsižadėta dukra; Amžinojo ranka; Kaimietukė — Birutė MAR

Japonas — Salvijus TREPULIS

Mioleris — Algirdas DAINAVIČIUS

Mioleris — Marius Michailas REPŠYS

„Asilų“ ir „Melagių“ kaimų liaudis; Šventnamio giedotojų septetas — Juozas ALIŠAUSKAS, Diana ANEVIČIŪTĖ, Neringa BULOTAITĖ, Mantas BARVIČIUS, Vaidilė JUOZAITYTĖ, Jurga KALVAITYTĖ, Ieva LABANAUSKAITĖ, Aivaras MICIUS, Rasa RAPALYTĖ, Arūnas VOZBUTAS

„Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu. Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.

Režisierius Jonas Vaitkus sako: „Ši priešmirtinė dramaturgo pjesė – kelionės drama su septyniomis stotimis. Tai visos jo kūrybos atspindys – nuo glaustos atžarios prozos iki kontrastingų šuolių link simbolizmo ir metaforų su lyčių priešprieša ir seksualiniais nuokrypiais. Neritminga poezija, kalbanti apie vidinę emocinę mąstančio žmogaus būseną, nedramatizuojant ir nesureikšminant mirtingojo likimo, nebijant panirti į realizmo ir natūralizmo dvoką ir vėl pratrūkti satyriniu ironišku požiūriu į Dausų, Žemės ir Žmogaus neišsprendžiamus reikalus, nebijant pripažinti savo ribotumo. Juk esi pasmerktas mirčiai, dėl to išgyveni kasdienį sielvartą ir kančią dieviškosios amžinybės akivaizdoje. Bet nelaikai to bausme ar totaliniu blogiu, prieš kurį reikia sukilti ar mestis į pražūtingus ateistinius ar kitokius kraštutinumus, nors buvo ir yra daug tokių, kurie patys žuvo ir milijonus pražudė. Tiesiog priimi tai kaip nepakeičiamos, neišvengiamos duotybės tragediją, kaip privalomą mokestį už suteiktą malonę egzistuoti, už suteiktą amžinybės neįkainojamą dovaną būti sąmoningai veikiančiu žmogumi šioje tragedijoje, kuri saugoja, gydo ir skaidrina sielą.

Aš nesistebiu, kodėl ši pjesė Lietuvoje nežinoma, Rusijoje neišversta. Ji labai retai statoma netgi Augusto Strindbergo tėvynėje.

„Didysis kelias“ be skrupulų apnuogina žmogų kaip tokį, žmogų iš bet kurio krašto, bet kokios tautybės, lyties, spalvos ar dar ko nors. Žmogų, pažeidžiamą amžinybės akivaizdoje.